Pavadinimas kilęs nuo gr. athlon – „varžybos, kova“, o žodis „lengvoji“ naudojamas atskirti šią sporto šaką nuo sunkiosios atletikos. Nuo pirmųjų 1896 m. vasaros olimpinių žaidynių įtraukta į olimpinę programą.

Lengvąją atletiką sudaro šios rungtys:

• Bėgimas (be kliūčių, stadione) – rungtys skirstomos į trumpuosius nuotolius (sprintas, nuo 60 m iki 400 m), vidutinius (nuo 800 m iki 2000 m), ilguosius nuotolius (nuo 3000 m iki 10 000 m) ir ilgiausiuosius (nuo 10 000 m iki 30 000 m), prie šios grupės priskiriami krosai (lauko sąlygomis, paprastai ilgos distancijos iki 30 000 m), maratono bėgimas (bėgant plentu, kurio oficialus ilgis – 42,2 km) ir ultramaratono bėgimas (bėgant plentu, kurio ilgis – 100 km);

• Bėgimas su kliūtimis (stadione) – barjerinis bėgimas (nuo 50 m iki 400 m, su barjerais) ir kliūtinis bėgimas (nuo 1500 m iki 3000 m, su įvairiomis kliūtimis);

• Sportinis ėjimas – ėjimo rungtys, apimančios nuotolius nuo 1 iki 50 km;

• Šuoliai – į aukštį, su kartimi, į tolį, trišuolis;

• Metimai – rutulio stūmimas, ieties metimas, disko metimas, kūjo metimas; įrankių svoris skiriasi atsižvelgiant į amžių ir lytį;

• Estafetinis bėgimas (stadione) – įvairių nuotolių ir įvairaus bėgančiųjų skaičiaus estafetės (pvz., 4 x 100 m, 4 x 400 m, 400 + 300 + 200 + 100 m).

• Daugiakovė – septynkovė (moterų), dešimtkovė (vyrų, jaunimo); rungtys truputį skiriasi lauko ir uždarų patalpų varžybose. Dauguma lengvosios atletikos treniruočių ir varžybų gali vykti uždarose patalpose (lengvosios atletikos manieže), tačiau pavasarį ir vasarą paprastai organizuojama lauke (stadionuose arba gamtos plotuose). Bėgikai iš pradžių neturėjo startavimo atsparų, todėl tiesiog suformuodavo atsparą žemėje patys. Vėliau jos buvo pradėtos gaminti iš medžio, o šiomis dienomis tai portatyvinis metalinis įtaisas. Nuo 1928 m. atsparos naudojamos distancijose iki 400 m, kad atletas tvirčiau atsispirtų ir nepaslystų starto metu. Tarptautinėse varžybose jos jungiamos prie įrenginio, nustatančio netikrus startus. Bėgimo lenktynės prasideda starto teisėjui iššovus iš pistoleto. Starto šūvis įjungia elektroninį laikmatį arba kitą patvirtintą įrenginį, kuris nustato oficialius rezultatus. Iki 10000 m distancijose laikas matuojamas šimtųjų sekundes dalių tikslumu, ilgesnėse distancijose dešimtųjų ar sekundės tikslumu. Ties stadiono finišo linija yra įrengiama kamera, kuri fiksuoja kertančius liniją. Ji filmuoja nuolat ir yra sinchronizuota su laikrodžiu, matuojančiu laiką šimtosiomis sekundės dalimis. Šuolio į tolį, trišuolio ir sprinto iki 200 m rungtyse anemometru yra matuojamas vėjo greitis. Jeigu pasiekiamas rekordas, bet į nugarą pūtė didesnis nei 2 m/s vėjas – rekordas nefiksuojamas. Mėtimo rungtyse tris teisėjai matuoja atstumą sertifikuota plienine rulete. Matavimai atliekami nuo apskritimo, kuriame buvo atletas metimo metu centro arba apskritimo lanko iki projekcijos, kur mestas įrankis pasiekė žemę. Oficialiai fiksuojamas atstumas, priklausomai nuo rungties, yra 1 ar 2 cm trumpesnis už tikrąjį. Tokia pat sistema naudojama šuolio į tolį ir trišuolio rungtyse.

Nuo 1921 m. vykdomi Lietuvos lengvosios atletikos čempionatai. Pirmieji šalies lengvaatlečiai pasirodė 1928 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Amsterdame, Nyderlanduose. 1934 m. Lietuvos lengvaatlečiai dalyvavo ir I Europos lengvosios atletikos čempionate, kuris vyko Italijoje, Turine.

Šiaulių r. Kuršėnų sporto mokykloje lengvosios atletikos skyrius pradėjo veikti 1988 metais. Lengvosios atletikos filialai įkurti Aukštelkėje, Gruzdžiuose, Varputėnuose, Šiupyliuose, Kairiuose, Bubiuose, Pavenčiuose. Pirmieji treneriai V. ir A. Šutai.

Šiuo metu skyriai veikia Kuršėnuose, Ginkūnuose, Meškuičiuose.

Dirba 4 neformaliojo švietimo mokytojai: 1. Arnas Lukošaitis – Ginkūnų S. ir Vl. Zubovų mokykloje. 2. Valerijus Ponomariovas – Kuršėnų Pavenčių mokykloje – daugiafunkciame centre. 3. Robertas Vališauskas – Kuršėnų Daugėlių progimnazijoje ir Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje. 4. Petras Vaitkus – Meškuičių gimnazijoje.